Ultragarsinė diagnostika perėjo kelis raidos etapus ir pasiekė sunkiai prieš 20-30 metų įsivaizduojamų laimėjimų. Ultragarsas padarė perversmą beveik visose medicinos srityse, ypač akušerijoje. Pastaruoju metu modernūs vaisiaus širdies ultragarsiniai tyrimai – sudėtingi, informatyvūs, neinvaziniai, nesukeliantys pavojaus vaisiaus ir motinos sveikatai, tapo labai reikšmingi vertinant ir diagnozuojant įvairius patologinius širdies pokyčius.

Vaisiaus echokardiografija – modernus ir sudėtingas vaisiaus širdies struktūrų anatomijos ir funkcijos tyrimas, kurio svarbiausi tikslai yra diagnozuoti įgimtas širdies ydas bei širdies ritmo sutrikimus, taip pat įvertinti hemodinamikos pokyčius esant įvairioms fiziologinėms ir patologinėms vaisiaus būklėms. Kasmet Lietuvoje gimsta 200-300 naujagimių, sergančių įgimtomis širdies ydomis. Tai vienos dažniausių anomalijų. Daugelis jų yra lengvos ar vidutinio sunkumo, nesukeliančios grėsmės vaiko gyvybei, tačiau trečdaliui naujagimių širdies ydos būna sunkios, nesuderinamos su gyvybe, reikalaujančios skubaus gydymo. Dėka vaisiaus kraujotakos jungčių kritinės širdies ydos iki gimimo dažniausiai nepasireiškia, nesukeldamos nei vaisiaus širdies nepakankamumo, nei vaisiaus augimo sulėtėjimo. Tačiau kai kurios širdies ydos gali sukelti ryškius širdies struktūrų ir funkcijos pakitimus, kurie gali būti vaisiaus žuvimo gimdoje priežastimi.

Laiku nediagnozavus vaisiaus širdies patologijos, kritinė širdies yda dažnai pasireiškia naujagimiui labai netikėtai per pirmąsias gyvenimo dienas arba savaites. Tokiais atvejais naujagimio būklė staiga pablogėja, labai greitai vystosi dekompensacija ir gydytojams neonatologams, pediatrams, šeimos gydytojams būna ypač sunku nustatyti tikrąją staigaus naujagimio būklės pasikeitimo priežastį. Laiku nesuteikus pagalbos, naujagimiai neretai miršta.

Paskutiniaisiais dešimtmečiais ultragarsinė diagnostika dramatiškai pakeitė prenatalinę priežiūrą, dauguma kritinių įgimtų ydų šiuo metu gali būti diagnozuojama iki gimimo. Prenatalinė savalaikė širdies patologijos diagnostika sudaro optimalias sąlygas sergančiam naujagimiui gimti perinatologijos centre, stabilios būklės patekti į širdies chirurgijos centrą, taip pat paruošia tėvus sergančio naujagimio gimimui ir būsimiems psichologiniams sunkumams.

Vaisiaus echokardiografija iki šiol išlieka sudėtingu, nerutininiu tyrimu.

Indikacijos vaisiaus echokardiografijos tyrimui

1) motinos rizikos veiksniai:
  - įgimta širdies patologija šeimos anamnezėje,
  - širdies formavimąsi pažeidžiančių teratogenų vartojimas,
  - metabolinės ligos (cukrinis diabetas, fenilketonurija),
  - autoimuninės ligos,
  - infekcinės ligos (raudonukė),
  - pagalbiniai apvaisinimo būdai, dėl kurių įgimtų širdies ydų rizika padidėja 3 kartus;

2) vaisiaus rizikos veiksniai:
  - vaisiaus širdies patologijos įtarimas įprastinio vaisiaus ultragarsinio tyrimo metu,
  - padidėjęs sprando raukšlės storis (peršviečiamumas) 10-13 nėštumo savaitę daugiau 95‰,
  - vaisiaus chromosomų anomalijos (apie 30% širdies ydų būna esant chromosominei anomalijai),
  - kitų organų raidos ydos (kombinuotos kelių organų vystymosi anomalijos pasitaiko 25-45% atvejų),
  - vaisiaus širdies ritmo sutrikimai,
  - neimuninė vaisiaus vandenė,
  - kitos priežastys: vaisiaus intrauterinio augimo sulėtėjimas, dvynių transfuzijos sindromas, anemija.

Tačiau, pastebėta, kad apie 80% širdies patologijos vaisiui nustatoma nerizikingoms moterims, todėl ypač svarbi patologijos atranka (skriningas) 18-22 savaitę ir ankstyvajame nėštumo periode, matuojant embriono sprando raukšlės storį. Daugelyje šalių vaisiaus širdies ultragarsinis tyrimas atliekamas kiekvienai nėščiajai.

Didžioji dauguma įgimtų širdies ydų diagnozuojama, kai nėra didesnės šių ligų rizikos, taigi visuotinė prenatalinė patikra leistų pasiekti didesnį ĮŠY nustatymo procentą. Didžioji dalis įgimtų širdies ydų gali būti diagnozuojamos prenataliai, tačiau Lietuvoje antenataliai diagnozuojamų širdies ydų procentas vis dar išlieka gana žemas. Vaisiaus širdies patologijos diagnostikos efektyvumas priklauso nuo kvalifikuotų specialistų skaičiaus, gydytojų echoskopuotojų mokymo tretinio lygio centruose bei akušerių ginekologų, vaikų kardiologų, neonatologų ir genetikų bendradarbiavimo. Skubios korekcijos po gimimo reikalaujančios ydos (pvz. stambiųjų kraujagyslių transpozicija, kairiojo širdies hipoplazijos sindromas, triburio vožtuvo atrezija, kritinė aortos angos stenozė) nustatymas nėštumo metu gali būti lemtingas vaisiaus išgyvenamumui.

Dėka labai pagerėjusios kardiochirurginės pagalbos per pastarąjį dešimtmetį pasikeitė sergančių naujagimių išgyvenamumo rezultatai, daugiau išgyvena ypač sunkiomis ydomis sergančių naujagimių, todėl antenatalinė patologijos diagnostika yra ypač svarbi.

Ramunė Vankevičienė – Santariškių klinikų gydytoja vaikų kardiologė, medicinos mokslų daktarė, Vilniaus Universiteto Medicinos fakulteto docentė